Adomas Bernardas Mickevičius (1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija) – iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.

 

Adomas Mickevičius minimas greta Gėtės, Šilerio, Bairono, Puškino. Česlovo Milošo įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“.

 

1815 baigė Naugarduko dominikonų mokyklą. 1815–19 studijavo Vilniaus universitete (Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Didelę įtaką jam darė J. Lelewelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 su kitais įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. 1819–23 apskrities mokykloje Kaune dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 įgijo filosofijos magistro laipsnį. Rusijos valdžiai susekus filomatus suimtas ir 1823–24 kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją. 1824–29 gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Rusijoje susipažino su A. Puškinu, K. Rylejevu, A. Bestuževu, A. Gribojedovu, I. Kozlovu, I. Krylovu. Gavęs užsienio pasą ir leidimą išvykti iš Rusijos imperijos 1829–30 su A. E. Odyniecu keliavo po Vokietiją, Weimare svečiavosi pas J. W. Goethe, aplankė Italiją ir Šveicariją.

 

A. Mickevičiaus kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti dar jam gyvam esant, daugiausia Lietuvos istorijos tematikos kūriniai. Pirmasis vertėjas – S. Daukantas, jis 1822 išvertė ir perpasakojo apysaką Živilė (Żywila). Pirmieji A. Mickevičiaus poezijos vertimai į lietuvių kalbą išspausdinti 19 a.