Miesto teritorijoje aptikta paleolito (Eiguliuose), mezolito (Lampėdžiuose) laikotarpių stovyklaviečių. Yra keli geležies amžiaus piliakalniai: Eigulių piliakalnis, Marvelės, Pajiesio (Napoleono kalnas), Aukštųjų Šančių, Veršvų piliakalnis, Virbališkių, Pakalniškių piliakalnis, šalia jų aptikta to laikotarpio gyvenviečių liekanų. Miesto pradžia siejama su dabartinėje miesto teritorijoje tyrinėtais Marvelės kapinynu, Sargėnų kapinynu, Veršvų kapinynu, Eigulių kapinynu. Daug 10–12 a. kapų su įkapėmis iš įvairių kraštų rodo netoliese buvus didelę gyvenvietę ir su ja susijusią prekyvietę. Gyvenvietė buvo regiono prekybos ir administracijos centras su mišrios etninės kilmės bendruomene. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad šioje vietoje buvusią gyvenvietę Quaynu vardu 1140 paminėjo arabų geografas al Idrisi.

Archeologinių tyrimų duomenimis, pirmasis miesto raidos etapas truko nuo 14–15 a. sandūros (susiklostė pastovus gatvių tinklas) iki 16 a. pradžios (prasidėjo mūrinė statyba). 15 a. pradžioje miesto teritorija apėmė apie 20 ha plotą tarp dviejų upių esančioje pakilumoje, apie 2,6 ha aikštę supo taisyklingi kvartalai su miestiečių sklypais. Miesto planas atitiko pagrindinius vidurinių amžių miesto sandaros principus. Statybų raida buvo intensyvi (aptikti 5–7 stratigrafiniai horizontai). Staiga įsivyravusi kokybiškesnė keramika rodo, kad į miestą atsikėlė pirklių ir amatininkų.

Reverse pateikti Kauno architektūros fragmentai, miesto herbas, viršuje užrašyta KAUNAS. Averse Lietuvos Respublikos herbas, viršuje užrašyta LIETUVA, apačioje 10 LITŲ, 1999. Moneta kartu su lankstinuku apie Kauno miesto istoriją, architektūrą bei kultūrą.