Žalgirio mūšis – lemiamas 1409–1411 m. „Didžiojo karo“ mūšis, įvykęs 1410 m. liepos 15 d. tarp sąjungininkų lenkų-lietuvių ir teutonų kariuomenės. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga, vadovaujama karaliaus Vladislovo II Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vitovto, iškovojo lemiamą pergalę prieš Vokiečių ordino kariuomenę, vadovaujamą didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno. Dauguma ordino riterių buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę. Nepaisant pralaimėjimo, kryžiuočiai sugebėjo atlaikyti du mėnesius trukusią savo sostinės Marienburgo apgultį ir patyrė tik minimalius teritorinius nuostolius dėl 1411 m. Torunės taikos. Teritoriniai ginčai tęsėsi iki Melno taikos sudarymo 1422 m. Tačiau Kryžiuočių ordinas taip ir neatsigavo po pralaimėjimo, o finansinė reparacijų našta ir žiaurūs vidaus konfliktai lėmė ekonomikos nuosmukį. Žalgirio mūšis perskirstė jėgų pusiausvyrą Rytų Europoje ir pažymėjo Lenkijos ir Lietuvos aljanso pakilimą iki regione dominuojančios karinės-politinės jėgos lygio. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių mūšių viduramžių Europoje ir vienas svarbiausių pergalių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Mūšį apipino romantiškos legendos ir nacionalistinė propaganda, pavertusi ją kovos su užpuolikais simboliu ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. XX amžiuje mūšį naudojo nacių ir sovietų propaganda, perėjimas prie jo mokslinio tyrimo pastebėtas tik pastaraisiais dešimtmečiais.