Aukso standartas - piniginė sistema, kurioje pagrindinis atsiskaitymo vienetas yra fiksuotas aukso kiekis.
Atsiskaitymuose, kurių pagrindas - auksas, garantuojama, kad kiekvienas išleistas piniginis vienetas gali būti bet kada pakeistas auksu pagal anksčiau nustatytą kiekį. Anksčiau, kai pinigai buvo padengti auksu (susieti su auksu), kiekvienas pinigus galėjo pasikeisti į auksą.
Šitas banknotas, išleistas 1928 metais buvo lygiavertis aukso monetai, kurios svoris - viena trojos uncija (31,1 g. gryno aukso). Kaip matote, po Jacksono portretu yra užrašas: "pagal pareikalavimą keičiama į dvidešimties dolerių vertės aukso monetą". 1928 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiekviename didesniame banke, toks banknotas buvo lengvai keičiamas į auksinę monetą, kurios nominalas buvo dvidešimt dolerių.
Atsižvelgiant į pasaulinę istoriją, aukso standartas buvo įvestas gana neseniai ir truko neilgai. Pirmą kartą aukso standarto sistema buvo sukurta Jungtinėje Karalystėje XIX a. pradžioje. Kitose kapitalistinėse šalyse aukso standartas atsirado dar vėliau. JAV ir Vokietija oficialiai įvedė jį 1871 metais; Švedija - 1873 metais; Belgija, Prancūzija, Italija ir Šveicarija - 1874; Nyderlandai - 1875; Austrija - 1892; Japonija - 1897; Rusija - 1898 metais. Pagrindiniu aukso standarto matavimo vienetu buvo priimta viena Trojos uncija aukso. Įvedus aukso standartą ekonomika buvo stabili ir mažiau linkusi į infliaciją. Pagal aukso standartą, Vyriausybė negalėjo nevaldomai spausdinti pinigų, jeigu jie nebuvo padengiami būtinu aukso kiekiu.
Per Pirmąjį Pasaulinį karą įtakingiausios pasaulio šalys aukso standarto atsisakė. Po karo praėjus dešimtmečiui jų valiuta buvo devalvuota dėl didelės infliacijos. 1928 metų pabaigoje aukso standartas buvo atkurtas daugelyje pasaulio šalių. Tačiau jis skyrėsi nuo senojo aukso standarto - buvo ribojamas banknotų keitimas į aukso monetas ir luitus. Keitėsi ir aukso standarto forma: aukso monetos palaipsniui virsdavo aukso luitais, tada aukso standarto valiuta. Tuo metu JAV buvo beveik vienintelė šalis, kuri išlaikė aukso standartą. Dėl šios priežasties, taip pat dėl kovos už dolerio hegemonija pasaulyje, pasaulinių oficialių aukso atsargų perskirstymas įvyko jų naudai. Pavyzdžiui, jei 1914 JAV turėjo 23% pasaulio aukso, tai 1924 metais jau 46%.
1931 metų viduryje dėl užsienio kapitalo sumažėjimo, oficialių aukso atsargų ir bankų žlugimo, Vokietija ir Austrija panaikino aukso standartą. Jos įvėdė užsienio valiutos apribojimą, sustabdė užsienių skolų mokėjimus ir markių mainus į auksą. 1931 m. rudenį, aukso standartas buvo panaikintas ir Britanijoje. Tai įvyko dėl to, kad daugelis šalių sukaupė daug D.Britanijos svarų ir keitė juos į auksą Londono bankuose, taip palaipsniui mažindamos šalies aukso atsargas. Dėl aukso nutekėjimo iš D.Britanijos, ji tapo nemoki. 1933 m. balandį dėl pasaulio pinigų krizės, JAV taip pat panaikino savo aukso standartą. Nuo tada daugelis pirmaujančių kapitalistinių šalių atliko savo valiutų devalvaciją. Visa tai reiškė pasaulinės aukso standarto sistemos žlugimą.
Aukso standarto sistema turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Tose šalyse, kuriose buvo taikyta ši sistema, buvo stabilūs valiutos kursai, todėl tarp jų buvo skatinamas tarptautinės prekybos augimas. Aukso standartas automatiškai išlygindavo deficitą ir turto mokėjimų balansą. Be to, ši sistema nesuteikė šalių vyriausybėms galimybės finansuoti savo išlaidas per infliaciją, todėl, kad auksas yra retas metalas ir jo gamyba yra ribojama laiko. Tačiau aukso standarto sistema konkrečioje šalyje veikia tol, kol ši šalis, bendradarbiaudama su kitomis šalimis, kurios naudojasi šia sistema - neišsemia savo aukso atsargų.