AUKSAS ISTORIJOJE

 Auksas

Auksas yra labai retas metalas, tačiau kad ir kaip bebūtų nuostabu - būtent aukso naudojimas, o ne kitų metalų naudojimas, greičiausiai iškėlė žmoniją į naują lygį ir atvėrė naują erą - metalo erą. Bulgarijos teritorijoje, Varnos nekropolyje rasti aukso dirbiniai, išlikę dar nuo 4600 m pr. Kr.. Šis aukso lobis vis dar laikomas seniausiu pasaulyje, todėl galima teigti, kad žmonės auksą naudoja jau mažiausiai 6600 metų.

Auksas suvaidino svarbų vaidmenį pasaulio istorijoje ir kultūroje per tūkstančius metų. Daugelis senovės tautų, pavyzdžiui, egiptiečiai, graikai ir t.t. dievino saulę. Senovės žmonės lygino auksą su saulės blizgesiu, taip pat tikėjo, kad jų dievų oda yra auksinė.

Nuo seniausių laikų iki šių dienų, auksas buvo patikimiausias būdas išsaugoti turtus. Atsirasdavo naujos tautos ir vyriausybės kurios nuėjo į užmarštį. Pasirodydavo valiutos ir išnykdavo, sunaikinamos infliacijos ar karų. O auksas išlieka stabilus ir universalus vertės etalonas jau 5000 metų jis išsaugo savo perkamąją galią.

Senovėje turėti daug aukso suteikdavo kitų prabangą, bet tuo pačiu keldavo ir pavojų. Pakanka prisiminti Egipto aukso istoriją, kai kaimyninės valstybės buvo nepatenkintos dėl Egipto turtų ir nuolat vyko karai dėl šių vertybių. Egipto turtus perėmė asirai, vėliau persai, graikai ir galiausiai aukso lobiai atiteko Romos imperijai. Auksas senovės civilizacijose buvo ne tik mokėjimo priemonė, bet ir tam tikros padėties visuomenėje matas, kadangi aukso galėjo turėti ne visi.

Joks kitas metalas, tik auksas sukėlė tiek daug kruvinų karų ir nusikaltimų. Dėl jo žuvo dešimtys milijonų žmonių visame pasaulyje. Kita vertus auksas skatino žmonijos pažangą ir buvo reikšmingas pasaulio plėtrai. Istoriškai auksas buvo pinigų metalas. Aukso pagrindu atsirado pinigų sistema, be kurios būtu neįsivaizduojamas šiuolaikinis kapitalizmas. Per tūkstantmečius iš aukso buvo sukurta labai daug kultūrinių vertybių, kurios stebino meistriškumu ir yra neįvertinamos piniginiu atžvilgiu. Viduramžių alchemikų dėka, kurie veltui bandė pagaminti auksą iš netauriųjų metalų, buvo gauta daug naujų cheminių elementų.

Auksas šiuolaikiniame pasaulyje ir toliau užima svarbią vietą ekonomikoje ir tarptautiniuose santykiuose, kaip turto ir galios simbolis. Aukso istorija tęsiasi ir gali būti įdomesnė nei bet kada anksčiau.

 Trumpa istorija

Auksas - turbūt pirmasis metalas, su kurio susipažino žmonija. Viskas prasidėjo senovės Egipte, kur prieš šešis tūkstančius metų auksas buvo naudojamas papuošalams. Gaminiai, pagaminti iš aukso, buvo rasti Egipte – Amra epochoje, kultūriniuose sluoksniuose (neolito - Vario amžius, 4500 metų iki mūsų eros). Iš jo egiptiečiai kaldino primityvius daiktus: adatas, nedidelius peilius, karoliukus ir kitus daiktus. Auksas, iš kurio buvo pagaminti senoviniai papuošalai, buvo nešvarus, jame buvo daug sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų. Tik VI p. m. e. Egipte atsirado beveik grynas auksas (99,8%). Vidurio Karalystės epochoje prasidėta iškasinėti auksą iš Nubijos aukso kasyklų (Etiopija senovėje). Iš senovės Egipto ir kilo aukso pavadinimas - Noob (nub). Milžiniškų aukso turtų senovės Egiptui pavydėjo kaimyninės valstybės.

VII amžiuje p. m. e. Egiptas sukaupė maždaug 3500 tonų aukso, kurį 671 m. p. m. e. perėmė asirai. Po pusės amžiaus auksas pateko į Babiloną, kur jo atsargos išaugo iki 5000 tonų. Babilonas žlugo 536 m. p. m. e. dėl persų atakų , vėliau persai pradėjo kaldinti auksines monetas, garsiuosius "Darikas". Po dviejų šimtmečių Persų vadovavimo vėl prasidėjo karas, ir 331 m. p. m. e. auksas pateko į graikų rankas. Aleksandras Makedonietis tapo beveik viso pasaulio aukso, t. y. 5500 tonų valdovu.

Bet fantastiški aukso turtai neišgelbėjo Aleksandro Didžiojo imperijos nuo žlugimo, ir ji žlugo, neatlaikiusi Romos smūgių, kuri per savo valdymo laikotarpį pridėjo dar maždaug 3000 tonų aukso. 202 m. p. m. e. per Antrąjį Pūnų karą prieš Kartaginą, romėnai gavo prieigą prie aukso kasyklų Ispanijoje. Tik iš Ispanijos kasyklų romėnai išgavo daugiau nei 1500 tonų aukso.

Po Romos imperijos žlugimo, visas joje sukauptas auksas buvo išbarstytas visame pasaulyje, ir dauguma aukso rūdos kasyklų veikla sustojo. Daugelis valstybių pradėjo jausti nuolatinį tauriojo metalo trūkumą. Ateinančius 10 amžių (Viduramžiai), pasaulis išgyveno tik su šiuo auksu, nes kiekvienais metais buvo pridedama tik 2 - 3 tonos naujai iškasto aukso.

XV a. pabaigoje žmonijai pradėjo stygti aukso, tai privertė žmones blaškyti po pasaulį jo paieškose. Kai Kristupas Kolumbas 1492 metais atrado Amerikos kontinentą ir pargabeno pilnus laivus aukso iš naujosios žemės, prasidėjo naujas aukso istorijos lapas. Per pirmuosius 30 metų buvo išvežta keliasdešimt tonų aukso, o iš viso per XVI - XVIII a. iš Amerikos į Europą buvo parvežta apie 2600 tonų aukso.

XIX - XX amžiuje atėjo laikas Australijos, Rusijos ir Aliaskos aukso kalykloms. Šio metalo dėka buvo atverti nauji žemynai, padaryti geografiniai atradimai. Auksas suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant ir apgyvendinant civilizacija naujose teritorijose Rusijoje ir Australijoje. Bet didžiausia dovana žmonijai buvo laikoma Pietų Afrikos Respublika, kur 1873 m, 100 х 270km plote buvo rasta aukso gija su 70 000 tonų aukso. Daugiau nei pusė aukso iš šios kasyklos jau išgauta.

Auksas senovės Egipte

Auksą senovės egiptiečiai visada lygino su saule, kuria jie dievino. Labiausiai gerbiamas buvo aukščiausioji dievybė Saulės dievas - Ra. Egiptiečiai tikėjo, kad jo odą, ir kitų dievų - auksinė. Pagal senovės egiptiečių mitą, buvo auksinis lietus. Aukso lašai krito iš dangaus, labai giliai į žemę ir liko ten, kaip aukso grynuoliai.

Pirmos aukso gijos buvo atrastos Mesopotamijoje - tarp Tigro ir Eufrato upių, taip pat Egipte. Šie regionai buvo pirmieji centrai kurie pradėko naudoti metalą. Senovės Egiptui, tarp tokių valstybių kaip senovės Šumero, Babilono, Asirijos, pavyko sukurti didžiausią aukso kasybos pramonę. Egiptiečiai buvo pirmieji, kurie sukūrė išgavimo technologiją ir sukūrė keletą pagrindinių aukso išgavimo principų. Pirmieji senovės egiptiečių hieroglifai, nurodantys auksą simbolizuoja audinio gabalą, iš kurio teka vanduo. Tai rodo, kad to meto egiptiečiai žinojo aukso išgavimo technologija jo išplovimo iš smėlio būdu. Vėliau auksą simbolizuojantis hieroglifas buvo pakeistas į trys žiedus. Tikimasi, kad laikui bėgant aukso išgavimas smėlio praplovimo būdu nustojo simbolizuoti auksą, nes jis pradėtas išgaudinėti daugiau laiko ir pastangų reikalaujančių rūdos telkinių. Dėl žiauraus vergų ir vargšų išnaudojimo, senovės Egipte buvo išgaunama dideli kiekiai aukso, pakankamai dideli lyginant su šiuolaikine gavyba. Yra istorinių šaltinių  nurodančiu, kad valdant faraonui Tutmoziui III, kuris valdė Egiptą apie 1479 - 1425 m. p. m. e., aukso gamyba kartais siekė daugiau nei 40 tonų per metus.

Senovės egiptiečiai įvertino aukso unikalias savybės, iš jo buvo gaminama: papuošalai, namų apyvokos daiktai ir religiniai atributai. Juvelyriniai dirbiniai senovės Egipte dažniausiai vaizduoja dievybes, kurioms meldėsi egiptiečiai. Archeologiniai radiniai įrodo, kad senovės Egipto civilizacija įsisavino aukso presavimo į lakštus technologiją, o taip pat įvaldė lydinių gamybos meną, kas padėjo amatininkams pagerinti juvelyrinių dirbinių kietumą ir keisti jų spalvą. Taip pat jie puikiai valdė juvelyrines technikas: auksavimą, štampavimą, įspaudavimą, graviravimą ir apdailą.

Pas senovės egiptiečius, vienį iš populiariausių papuošalų buvo auskarai, todėl jų daugiausiai iš visų papuošalų buvo rasta Egipto kapuose. Senovės Egipto vyrai nešiojo auskarus, tai buvo aukštos padėties visuomenėje ženklas.

Auksas turėjo ne tik ekonominė vertė, bet ir religinė reikšmė. Tai aiškiausiai atsispindi Tutanchamono kapas. Nagrinėjant faraono kapavietę, mokslininkai rado auksinius neštuvus, masyvu aukso sostą, o ir pats sarkofagas buvo pagamintas iš aukso ir užėmė beveik visą patalpą vienoje iš piramidės patalpų. Kitame kambaryje, buvo rasta auksinė skrynia. Jį buvo apsupta keturių deivių statulų - Gynėjų. Ten pat buvo rastas skulptūrinis faraono portretas, pagamintas iš aukso.

Pati mumija buvo papuošta neįtikėtinu kiekiu papuošalų. Veidas buvo padengtas kaukė iš kaltinio aukso su portretiniais faraono bruožais. Po kiekvieno tvarsčio sluoksnio buvo rasta vis daugiau ir daugiau lobių. Faraonas buvo tiesiog apibertas auksu ir brangakmeniais nuo galvos iki kojų.

Manoma, kad pirmieji auksiniai pinigai atsirado senovės Egipte, valdant I faraonų dinastijos įkūrėjui Menui, 3400 m. p. m. e. Pinigais laikydavo standartinius luitus, sveriančius 14 g su antspaudu, kuriame yra faraono vardas. Vidurio karalystės epochos laikais 2200-1710 m. p. m. e. kaip pinigai buvo pradėti naudoti tam tikro svorio auksiniai ir sidabriniai žiedai. Yra išsisaugoja vaizdai, kur parodyta, kaip buvo sveriami auksiniai ir sidabriniai žiedai. Auksinio žiedo svoris buvo apie 15 gramų. Įdomu tai, kad tuo laikotarpiu aukso kursas sidabrui buvo 2/1. Pavyzdžiui karvės kaina buvo 78 gramų aukso, o 64 kg grūdų kaina buvo 1 gramas aukso.

Senovės Egipto valstybė egzistavo pakankamai ilga laiką - daugiau nei 4000 metų. Ir nors Egipto istorijoje būta nuosmukio laikotarpių ir svetimų užkariavimų, jis suvaidino milžinišką vaidmenį aukso istorijoje. Senovės Egipto juvelyrika ir religiniai atributai puošia didžiausius muziejus pasaulyje.

Auksas Senovės Graikijoje ir Romoje

Auksas Senovės Graikijoje asocijavosi su saule ir buvo laikomas vaisingumo, turtų ir galios simboliu. Graikų mitologijoje saulės dievas Helijas gana svarbi figūra, kaip Dzeusas, jis gimė iš titano ir priskiriamas prieš olimpiniams dievams . Jo funkcijų atributai buvo auksinis vežimas, kurio dėka jis nugalėdavo naktį, taip pat aukso pirmagalis, į kuri vakarais jis eidavo vakare ilsėtis. Labai gerai žinoma garsi graikų legenda apie Jasono ir Argonautų aukso vilnos paiešką. Aukso vilna, kurią atvežė Jasonas - tai brangiausias lobis, atrastas didžiulių pastangų ir pavojingų kovų kaina.

Senovės graikų kultūroje, yra išskiriami šie istorijos etapai: Mikėnų laikotarpis (31 - 11 iki m. e.), Polis (11 - 4. iki m. e.) ir helenizmo (4 - 1. iki m. e.). Beveik visą Mikėnų laikotarpį graikų civilizacija beveik neturėjo aukso, ir todėl buvo labai vertinamas. Auksas tuo metu, galėjo atsirasti per prekybą su turtingu senovės Egiptu. Savo aukso telkinių senovės Graikai neturėjo.

6 a. p. m. e. pabaigoje juvelyrika senovės Graikijoje pasiekė reikšmingą lygį. Vienas iš pirmųjų graikų aukso perdirbimo centrų buvo Lidija. Lidijos karaliaus vardas Krezas simbolizavo turtus. Įdomu tai, kad gana dažnai seniausia moneta pasaulyje yra laikoma Lidijos stateras iš aukso ir sidabro lydinio nukaltas 6 am. p. m. e..

SATERAS

Po graikų pergales prieš persus 490 p. m. e. (Maratono mūšis) ir vėlesnių pergalių, 5 amžiaus p. m. e. viduryje Graikų kultūra pasiekė savo aukso erą. Taip aukso papuošaluose pradėjo reikštis pagrindiniai graikų klasikinių ornamentų principai: aiški elementų sąveiką, balansas ir jų kontrastas, proporcingumas. Visa tai yra išskirtinis senovės Graikijos juvelyrikos meno bruožas.

356 prieš mūsų erą Makedonijoje, gimė visų laikų didžiausias karvedys - Aleksandras Makedonietis. Kai jis 333 m. p. m. e. laimėjo prieš Persų karalių Darijų III, Aleksandras Makedonietis užkariavo Persijos valstybės iždą - apie 1300 tonų aukso. Dalis jų, jis paleido monetų kalybai- staterų (8,6 gramų aukso), o kita dalis buvo panaudota valstybės problemoms spręsti. Likusią dalį jis dosniai paskirstė tarp savo karių, taip užtikrinant jų ištikimybė. Galutinai sutriuškinus persus, Aleksandras Makedonietis tapo didžiulio aukso kiekio savininkas - apie 5500 tonų.

Tikru archeologiniu triumfu buvo 1876 m Henriko Shleimano rasti kapai. Šie kapai buvo Mikėne, kur valdė legendinis karaliaus Agamemnonas (žinomas dėl Trojos karo). Kapai buvo tiesiog pilni aukso. Henrikas Shlimanas atidarė penkis garsius antkapius, radiniai iš kurių, savo meninėmis vertybėmis apakino visą mokslinį pasaulį. Labai garsus archeologas vėliau rašė: "Visi pasaulio muziejai kartu sudėjus, neturi ir penktos dalies šio turto."

Tik XX am. jį aplenkė garsusis lobis iš Egipto faraono Tutanchamono kapo. Per archeologinius kasinėjimus Mikenuose buvo rasta: penkiolika auksinių vainikėlių, auksiniai laurų vainikai, daugiau nei 700 aukso plokštelių su gyvūnų atvaizdais, medūzos, aštuonkojai, aukso papuošalai su liūtų ir kitų gyvūnų atvaizdais, papuošalai liūtų ir grifų formų, gulinčių elnių ir moterų su balandžiais. Ant vieno iš skeleto buvo aukso karūna su 36 auksiniais lapais. Rastų Henriko Schleimano lobių aprašas užima 206 puslapių didelio formato.

Kaip žinoma, romėnai iš graikų paveldėjo daug ką, aukso jie irgi mylėjo ne mažiau nei Graikai. Graikai ne mylėjo romėnų - jie negalėjo susitaikyti su faktu, kad jie tapo valdomi žmonių, kuriuos visko išmokė, įskaitant monetų kaldinimą. Senovės Romoje, auksas tapo valstybinės finansinės sistemos pamatu ir tarnavo kaip didžiulių turtų kaupimo įrankiu, apie kuriuos graikai net ne svajojo.

Ankstyvam laikotarpyje romų istorijoje aukso papuošalai buvo reti. Įstatymas leisdavo nešioti aukso žiedus tik aukštuomenei. Užkariaujant naujas žemes rytuose, kuriose buvo gausu aukso, auksiniai papuošalai tampa vis dažnesni. Tarp romėnų tapo populiarios sagės, apyrankės, antspaudai ir kiti dirbiniai, pagaminti iš aukso.

Romoje, pagrindinė dirbtuvė, kur kaldindavo metalinius pinigus buvo netoli Junonos Monetos šventyklos. Iš čia ir kilo žodis "moneta".

Senovės Romoje siekiant palengvinti piniginės operacijas buvo du pagrindiniai auksinių monetų nominalai: AVREVS (aureus - 7,3 g) ir AV.QVINARIVS (kvinarijus - 3.65 g). 

Veiksniai, kurie įtakojo aurejusų ir kvinarijų atsiradimą buvo:

1) didžiulis aukso kiekis išimtas Julijaus Cezariu Galijoje.

2) Poreikis išlaikyti milžiniškas armijas per pilietinį karą.

Aurėjų kaldinimą kontroliavo pats imperatorius. Įgūde meistrai išraižydavo štampus monetų kaldinimui, kas šias monetas padarė nedideliais meno kuriniais. Aurėjus buvo didžiausio nominalo moneta ir turėjo didele paklausa tarp Romos aukštuomenės. Jo dėka įvykdavo stambus sandoriai: nekilnojamo turto, meno kurinių, vergų pirkimas ir k.t.. Pavyzdžiui, senovės Romoje jaunas vergas kainavo 20 Aurėjų, tai apie 150 gramų aukso. Senovės Romėnas pirkdamas vergą, investuodavo pinigus į „ilgo naudojimo kalbantį daiktą“.

Pirmo mūsų eros amžiaus pabaigoje, eilinis Romos imperijos legionierius uždirbdavo 1 aurėją per mėnesį. Legionieriui buvo patogu savo pinigus laikyti auksinėmis monetomis, nes visus pinigus jis nešiodavosi su savimi. Atlyginimas kuris buvo mokamas kareiviams, Romoje vadindavosi „stipendija“. Dekanas (dešimtininkas) gaudavo du kartus daugiau už eilinį kareivį, 2 aurėjus per mėn.. Centurijono (šimtininko) atlyginimas – 5 aurėjai per mėn.. Kad išlaikyti vieną legioną, tai apie 10000 legionierių, imperatorius turėjo į mėnesį išleisti apie 1,5 tonos aukso. Romos imperijos laikais, priklausomai nuo periodo legionų skaičius svyruodavo nuo 20  iki 30 legionų kuriuose tarnaudavo nuo 8 iki 12 tūkstančių legionierių.

Iki mūsų laikų yra išlikusiu puikaus stovio aurėjų. Pats didžiausias šių monetų lobis buvo rastas 1993-09-09 Vokietijos mieste Trire – 2570 Romos aurėjų.

Romos imperijos laikais pagrindiniais aukso ištekliais buvo Ispanija ir Dakija.

314 metais Romos imperijos vakaruose imperatorius Konstantinas I vietoj Aurėjo į apyvarta įveda naują monetą Solidą. 324 metais Solidas tampa pagrindine auksine Romos imperijos moneta. Kaip pagrindinis piniginis vienetas Solidas ilgą laiką cirkuliavo Romos imperijoje, Bizantijoje, o vėliau Frankų karalystėje. 

Auksas viduramžiais

Viduramžiais aukso išgavimas sumenko, jei Romos imperijos laikais per metus buvo iškasama dešimtimis tonų aukso, tai viduramžiais geriausiu atveju 1-2 tonos.

Kylančios jaunos feodalinės valstybės jautė aukso deficitą. Kiekvienas feodalas kaldindavo savo monetas su savo atvaizdu arba su heraldika. Aukso stygius privedė prie to, kad aukso monetos pradėjo mažėti dydyje ir svoryje. Be to jose buvo pradėta dėti daugiau kitų metalų priemaišų, geriausiu atveju, tai būdavo sidabras. Viduramžiais įsibėgėja auksinių monetų padirbinėjimas ir kova su padirbinėtojais.

Aštuntame amžiuje ryšium su tuo, kad auksinėse monetose kitų metalų priemaišų buvo dedama daugiau nei aukso, auksinių monetų kaldinimas ženkliai sumažėja. Trijų šimtmečių laikotarpyje naujai susikūrusios Europos valstybės auksinių monetų beveik nekaldindavo. Tik nuo 11 amžiaus pabaigos pradėjus didėti aukso gavybai, atsinaujino ir auksinių monetų kaldinimas.

Palaipsniui atgimė aukso išgavimo darbai apleistuose Romėnų kasyklose, taip pat buvo rastos naujos aukso gijos – Karpatuose. Tokių Vokiškų miestų pavadinimai, kaip Goldberg, Goldenstedt ir  Goldkronach kalba apie tai, kad seniai juose buvo išgaunamas auksas.

Karaliai ir stambus feodalai dažniausia jų žemėse esančias aukso kasyklas išnuomodavo. Mokestis už kasyklos nuomą sudarydavo apie 10% iškasto aukso. Aukso išgavimas nebuvo didelis, o jo išgavimo technologijos buvo skolintos iš senovės Romėnų.

Viduramžiai tapo vieni iš svarbiausiu meno formavimosi laikotarpiu ir naujų juvelyrinių dirbinių pasirodymui kurie atspindėjo to laikotarpio dvasią. Viduramžiais juvelyriniai dirbiniai gamindavosi karaliaus ir bažnyčios dirbtuvėse. Nežiūrint į tai 13 amžiaus viduryje Europos sostinėse pradėjo kurtis nepriklausomų aukso meistrų gildijos.

Viduramžių Europoje auksinius juvelyrinius papuošalus galėjo nešioti tik karaliai, dvariškiai ir aukšto rango dvasininkai. Taip pat auksinius papuošalus sau galėdavo leisti ir stambus gerbiami pirkliai. Kaip ir senovės Romoje auksiniai papuošalai buvo valdžios simbolis. Jie taip pat atspindėdavo šeimininko statusą, jo priteklių, nurodydavo jo padėtį visuomenėje. 13 amžiuje daugumoje Europos valstybių buvo priimtas įstatymas draudžiantis prasčiokams ant savęs nešioti auksą.

Viduramžiais karalių dvaruose atsiranda alchemikai, kurie filosofijos akmens pagalba deda visas pastangas, kad išgauti auksą iš netauriųjų metalų. Dėka viduramžių alchemikų buvo atrasta daug naujų cheminių junginių, bet tik ne geidžiamas metalas - auksas. 

 Amerikos atradimas

Kolumbo atrastos Amerikos auksas

15 amžiaus pradžiai atsiado aukso stygius, todėl žmonės pradėjo karštligiškai mėtytis po pasaulį aukso paieškose. Senosios aukso kasyklos nesugebėjo patenkinti vėlyvųjų viduramžių Europos poreikio auksui. Išsigelbėjimas atsirado netikėtai, kai buvo padarytas vienas iš didžiausiu geografinių atradimų. 1492 metais spalio pradžioje, didysis jūrininkas Kristupas Kolumbas pakeitė istorijos tėkmę, jis pamatė Amerikos krantus.

Besiartinančius prie kranto jūrininkus pasitiko indėnai – aravakai, šiai su kanojomis priplaukė prie laivų pasveikinti atvykėlius. Aravakai gyveno kaimo bendruomenėmis pagrindinis jų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Vietiniai neturėjo metalo, bet ausyse jie nešiojo nedidelius auksinius papuošalus. Nedideli aukso grynuoliai kuriuos galima buvo pastebėti upės dugne ir auksinė kaukė kuria genties vadas padovanojo Kolumbui tapo beprotišku pasakojimų apie aukso lobius. Klausimas kuris labiausiai nedavė Kolumbui ramybės – Kur auksas? Jis įtikino Ispanijos Karalių ir Karalienę finansuoti jo ekspedicija į naująsias žemes. Antrajai jo ekspedicijai buvo skirta 17 laivų ir 1,2 tūkstančių žmonių. Tikslas buvo aiškus – vergai ir auksas. Gayčio provincijoje Sibao kur Kolumbui ir jo komandai pasivaideno aukso lobiai, jie vietiniams gyventojams vyresniems nei 14 metų per tris mėnesius surinkti tam tikrą kiekį aukso. Kai vietiniai atnešdavo reikiama kiekį aukso, jiems duodavo varines lenteles, kad indėnai jas nešiotu ant kaklo. Indėnams kurie neturėdavo tokio žetono nukirsdavo rankas ir jie mirdavo nuo kraujo praradimo. Vietiniams buvo iškelta neįvykdoma užduotis. Vienintelis aukso šaltinis tose apylinkėse buvo, upėse randami aukso grynuoliai. Indėnai bandydavo gelbėtis bėgimu, bet juos pjudydavo šunimis ir pagavus žudydavo.

Tai, ką Bagamuose Kristupas Kolumbas padarė su avarakais, Ernanas Kortesas padarė su actekais Meksikoje, o Frančesko  Pisaro su inkais Peru.

1519 metais vasario mėnesį Ernandas Kortesas su vienuolika laivų išplaukė Karibų jūra į vakarus. Flotilija apiplaukė Jukato pusiasalį ir įplaukė į Rio-Tabasko upės žiotys. Išsilaipinę ant kranto ispanai be vargo užgrobė Tabasko mietą. Vietiniai indėnai išreiškė pilna nuolankumą Ispanijos Karūnai ir sumokėjo duoklę. Didelių turtų jie neturėjo. Iš vietinių E.Kortesas sužinojo apie kontinento glūdumoje esančia Actekų imperiją kuri buvo pasakiškai turtinga.

Pakeliui į actekų sostine Kortesas lengvai nukariavo kelias vietines gentis. 1519 metais lapkričio 8 dieną E. Kortesas įžengė į actekų sostinę Tenočtitlaną (dabartinis Mechiko) ir paėmė į nelaisvę vyriausiąjį actekų žynį Montesumu. Didysis žynys pripažino Ispanijos karūnos valdžią ir sutiko mokėti kas metus didelią duoklę, auksu. Montesumo parodė dideli įžvalgumą paslėpdamas didžiąją dalį savo lobių. 1520 metais birželio mėn.  indėnų sukilimo metu Tenočtitane ispanų priverstas Montesumu kreipėsi į gentainius su taikdariška kalba, tačiau buvo apmėtytas akmenimis po kelių dienų nuo gautų žaizdų jis mirė. 1521m. rugpjūčio mėn. acteku imperija nustojo egzistuoti, actekai buvo beveik pilnai išnaikinti. Ispanai taip ir nerado pasakišku turtų kuriuos Montesumu paliepimu actekai paslėpė.

Kitas žymus ispanu konkistadoras – Frančesko Pisaro, kuris sužinojus apie auksu turtinga inku imperiją pietų Amerikoje, 1524 metai iš Panamos išplaukė link inku imperijos, tačiau susidūrus su sunkumais kelyje buvo priverstas grįšti. Po kelių metų jis išvyko į naują ekspediciją, 1526 – 1527 metais vadovaujant nedideliam būriui jis pasiekė Tumbesą ir dar kelis Guakilo įlankos indėnų miestus. Metais vėliau jis išvyko į Ispaniją, gavęs karališką patentą perų užkariavimui, 1531 metais susiruošė į naują ekspediciją.

1531 lapkričio 15 Kachamare įvyko ispanų susitikimas su inku imperatoriumi Ataualpu. Imperatoriui atsisakius pripažinti krikščionių dievą ir ispanų karalių, konkistadorai išžudė imperatoriaus apsaugą, o imperatorių paėmė į nelaisvę. Nežiūrint į tai, kad inkai už savo imperatorių sumokėjo didelę išpirką – beveik 6 tonas aukso, ispanai jam paskelbė išgalvotus kaltinimus ir 1533 rugpjūčio 29 dieną įvykdė mirties bausme. Po imperatoriaus mirties imperija greitai iširo ir pateko ispanų valdžion.

Naujasis amžius

Auksas Naujajame amžiuje.

Po Amerikos kontinento atradimo 16-17a. į Europą plūstelėjo didelis aukso kiekis kas sumažino to metini aukso deficitą.  Aukso kiekis atimtas iš Amerikos indėnų buvo milžiniškas, atimtas auksas neskatino jo gavybos. Tik 18 amžiaus viduryje ženkliai padidėjo aukso gavyba. Lyginant su Viduramžiais, kai aukso per metus būdavo iškasama 5-8 tonos per metus, 18 amžiaus pabaigoje aukso buvo iškasama trys kartus daugiau nei iki Amerikos kontinento atradimo.

Pirmoji aukso karštinė kilo Sibire, 20 metų ankščiau nei ji kilo Amerikoje. Aukso išgavimas prasidėjo 1828m. šalia „Suhoi Berikul“ upės Tomsko gubernijoje. Nuo 1828 iki 1860 buvo iškasta daugiau nei 550 tonų aukso, kasyklose dirbo apie 30 tūkstančių žmonių. Sparčiai augant aukso gavybos pramonei Sibire Rusija 19 amžiaus viduryje pirmavo pagal iškasamo aukso kiekį.

1848 metais sausio mėnesį Amerikoje prasidėjo aukso karštinė. Kalifornijoje radus gausiais aukso gijas į Ameriką pradėjo masiškai plūsti žmonės tikėdamiesi didelių turtų. Per 1848 metu į Kaliforniją atvyko apie 6 tūkstančius žmonių, tai per 1849 metus Kalifornijoje buvo skaičiuojame virš 80 tūkstančių aukso kasėjų. Nuo 1849 iki 1855 metų Kalifornijoje per metus buvo iškasama apie 75 tonas aukso, o per šimtą metų buvo iškasta apie 3,5 tūkstančių tonų aukso.

Aukso gijos Australijoje buvo atrastos trimis metais vėliau nei Amerikoje. 1851 metais iš Naujojo Pietinio Velso pasklido gandas apie gausias aukso gijas. Aukso karštinė Australijoje buvo ramesne nei Kalifornijoje. Kelių mėnesiu eigoje dešimtys tūkstančių aukso kasėju, daugiausia jų buvo samdomi  darbuotojai, plūstelėjo į Naujojo Pietinio Velso kasyklas. 1853 metais Australijoje buvo iškasta 95 tonos aukso, kai pasaulyje per tuos metus buvo iškasta 224 tonos aukso.